Ketvirtadienis 23 lapkričio 2017
A++
Prisijungti

Prisijungti

Vartotojo vardas
Slaptažodis *
prisiminti mane

Kretingos rajono turizmo informacijos centras

logo naujas
Vilniaus g. 2B, Kretinga
Darbo laikas:
                   I-IV 8.00-17.00 val.
                   V 8.00-15.45 val.

Šv. Jokūbo kelias Kretingos rajone

  • Trečiadienis, 26 balandžio 2017 09:39
  • Written by

 

Ne tik visa Europa, tačiau ir Lietuva yra apsupta Šv. Jokūbo piligriminiais keliais. Vienas iš Lietuvos kelių - Šv. Jokūbo žiedas veda ir pro Kretingos rajoną. Keliaujant nuo Plungės rajono, jis eina pro Kartenos miestelį, Kretingos miestą ir suka link Klaipėdos miesto. Šiame maršrute galite aplankyti kelias į Šv. Jokūbo piligriminio kelio lankytinų objektų sąrašą įtrauktas vietas, tačiau siūlome plačiau aprėpti Kretingos rajoną ir aplankyti daugiau sakralinių objektų.

Siūlome kelionę pradėti nuo Abakų Lurdo grotos (1). Lurdo grotą 1921 m. įrengė kaimo vienišius Kazimieras Navirauskas, atsidėkodamas už tai, kad gyvas ir sveikas grįžo iš Pirmojo pasaulinio karo fronto. Šalia nuo seno stebuklinga gydomąja galia garsėjančio šaltinio jis išmūrijo akmeninę grotą ir pastatė medinę koplyčią. Jam talkinęs Kartenos klebonas iš Prancūzijos Lurdo parvežė Švč. Lurdo Marijos, o iš Švėkšnos bažnyčios šventoriaus – Kristaus su kryžiumi skulptūrą. Sovietmečiu grota buvo apleistas. Atgimimo laikais atnaujintas, 2005 m. Kartenos bendruomenės iniciatyva restauruota koplyčia, kurioje kabo kraštietės dailininkės Reginos Songailaitės-Balčikonienės nutapyti angelų paveikslai bei stovi XVIII a. pab. darytas meniškas vėlyvojo baroko altorius, parvežtas iš senosios Budrių bažnyčios.

Lurdo grotą, greta esantį Kartenos piliakalnį (2) ir Laumės kūlį jungia žiediniu maršrutu nutiesti apžvalgos takai, kurių bendras ilgis – 2,8 kilometro.

Pasivaikščioję gamtoje aplankykite apie 1795 metus įrengtas Kartenos miestelio kapines (3). Jose išliko koplyčia ir pora koplytėlių, palaidoti Kartenos bažnyčios statytojas ir klebonas Izidorius Beresnevičius (mirė 1886 m.), rašytojo, gydytojo, pirmojo lietuviško vaidinimo Palangoje dalyvio Vlado Mongirdo motina Ona Šalkauskaitė-Mongirdienė (mirė 1911 m.), Lietuvos Respublikos Prezidento R. Pakso seneliai Jonas ir Barbora Paksai.

1990 m. pastatyta memorialinė koplyčia 1946–1953 m. Kartenos valsčiuje žuvusioms aukoms atminti.

Keliaukite į Kartenos miestelį ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią (4). Pirmąją bažnyčią 1634 m. pastatė Mikalojus Sapiega. 1764 m. pastatyta nauja bažnyčia, kuri 1873 m. sudegė. Jos vietoje apie 1875 m. iškilo dabartinė bažnyčia – vienintelis rajone medinis neobarokinis sakralinis pastatas. Bažnyčią puošia meniška sakykla su evangelistų skulptūromis, o choro balkone stovi 1774 m. pastatyti vėlyvojo baroko – klasicizmo stiliaus vargonai.

Iš Kartenos keliaukite link Salantų miesto. Pakeliui galite aplankyti Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčią (5), Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejų (6), Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčią (7) ir apžvalgos bokštą (8).

Atvykę į Salantus aplankykite Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią (9). Pirmoji bažnyčia pastatyta 1630 m., antroji – 1724 m. Jos vietoje 1906–1911 m. parapijiečių ir klebono P. Urbanavičiaus iniciatyva iškilo neogotikinė, dvibokštė, raudonų plytų mūro bažnyčia, kurią projektavo architektas K. E. Strandmanas. Bažnyčios kairiosios navos altoriuje kabo XVII a. I pusėje tapytas ir stebuklinga galia garsėjantis Švč. Dievo Motinos paveikslas, kurį tikintieji papuošė ornamentuotu tauriųjų metalų aptaisu. Šventoriuje palaidoti prelatai P. Urbanavičius ir A. Simaitis, kanauninkas K. Genys, kunigai tremtiniai P. Šatkus ir B. Bagužas, stovi paminklas tremtyje žuvusiam kunigui K. Olšauskui atminti.

Kitas svarbus objektas netoli Salantų miesto yra giliausią senovę mena vinguriuojančio pro Salantų miestelį Salanto slėnyje stūksanti kalva, vadinama Gaidžio kalnu (10). 1911 m. Salantų bažnyčią mūriję meistrai ant Gaidžio kalnelio pastatė gražią neogotikinę koplyčią. Toje vietoje, pasak legendų ir padavimų, stovėjusi senoji Skilandžių (Salantų) bažnyčia, kurią sudeginę kryžiuočiai. Ši kalva tokį vardą gavusi, esą, todėl, kad seniau praeivius vakarais baidydavęs iš jos sklindantis šaižus gaidžio giedojimas. Jis nurimęs tik pastačius ant kalvos koplyčią.

Netoliese Salantų yra Gargždelės kaimas, kuriame XVIII a. pabaigoje įrengtos Salantų parapijos kapinės (11), kurios sovietmečiu tapo civilinėmis kapinėmis. Kapinėse stovėjo medinė Šv. Barboros koplyčia, kurios vietoje Salantų dvarininkas Leopoldas Gorskis 1824 m. pastatė mūrinę.

Greta eilinių Salantų parapijiečių kapinėse palaidoti kunigai: Jonas Kontrimas (mirė 1868 m.), Juozapas Ščepauskis (1804–1880), Jonas Žiburinskis (mirė 1905 m.), Vincentas Kaušas (mirė 1909 m.), ilgametis Salantų parapijos klebonas Kazimieras Bielskis (mirė 1888 m.), jo brolis, vienuolis bernardinas Liudvikas Bielskis (mirė 1878 m.), žymus knygnešys, lietuviškų kalendorių leidėjas Aleksandras Bendikas (1867–1939), ilgametis Salantų vaistininkas, savivaldybininkas, Salantų šaulių būrio įkūrėjas Jurgis Bučmys (1865–1935), Rietavo Oginskių orkestro vadovas Jozefas Mašekas (1865–1927), akmens meistrai Jonas (1872–1939), Kazys (1905–1989) ir Vilius (1952–1992) Orvidai, liaudies meistras, Palangos Juzės skulptūros kūrėjas Petras Kalenda (1903–1986), Pasaulio Tautų teisuoliai Zofija Kasperaitienė (1898–1972) ir Pranas Kasperaitis (1888–1869), Žemaičių apygardos partizanė Uršulė Riepšienė-Kazbaraitienė (1902–1986), kolekcininkas Aleksas Gapanavičius (1919–1998), visuomenės veikėjas, Salantų valsčiaus savivaldybininkas Juozas Paulauskas (1882–1965), kurio kapą ženklina iš meteorito padarytas antkapinis paminklas.

Gargždelės kaime taip pat yra įsikūrusi Orvidų sodyba (12), kuri garsėja akmenų skulptūrų muziejumi. Jį įkūrė Vilius Kazimieras Orvidas (pranciškonas brolis Gabrielius, O. F. S.), padedamas savo tėvo Kazimiero Orvido. Orvidų sodyba susideda iš daug dalių – akmenų, medžių, tanko, senų daiktų ir t.t. Daugelį metų iš Salantų apylinkių į sodybą buvo vežami melioratorių sunaikinimui pasmerkti rieduliai, šimtamečiai ąžuolai, griaunamose sodybose likę etnografiniai daiktai, iš kapinių pašalinti seni kryžiai. Iš akmenų ir ąžuolų kamienų sudėliotos architektūrinės kompozicijos, tarp kurių pastatytos ir V. Orvido sukurtos akmens skulptūros, kryžiai, paminklai su tautine ir religine simbolika. Ilgainiui sodyba įgavo milžiniško trikampio formą – krikščionių ikonografijoje tradicinę Apvaizdos akį, kurią apjuosė kanalai, akmenų ir žemių pylimai. Kiekvienas Orvidų sodybos lankytojas savaip supras Viliaus sukurtą pasaulį, tačiau abejingųjų jo kūrybai tikrai nėra. Akmenyse tiek daug paslėptos mistikos. Tai dvasingumo centras, į kurį gali ateiti visi – ir pikti, ir nusivylę, ir pakylėti, ir laimingi.

Toliau sukite Grūšlaukės link ir aplankykite Grūšlaukės Šv. Jono Nepomuko bažnyčią (13), kuri buvo pastatyta 1778 m.

Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia sudegė, o 1947 m. pastatyta nauja medinė. 1990 m. netoli senosios bažnyčios buvo pradėta statyti nauja bažnyčia, kurią projektavo architektas S. Stipinis ir inžinierius V. Žemaitis. Statybos pabaiga – 2000 m. Senoji Šv. Jono Nepomuko bažnyčia nustojo veikti 1995 m., o naujoji bažnyčia perėmė senosios pavadinimą.

Greta bažnyčios esančiose Grūšlaukės kapinėse (14) palaidoti dievdirbiai Antanas Klanius-Klanevičius (1830–1920) ir Juozapas Paulauskas (1860–1945), skulptorius Antanas Mončys (1921–1993), Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyvis Adolfas Kontrimas (1917–2006). Kapinių viduryje stovi medinė koplyčia su 1749 metų sienine tapyba.

Toliau keliaukite Darbėnų miestelio link ir aplankykite Darbėnų Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią (15). 1782 m. prie turgavietės iškilo medinė bažnyčia, kuri sudegė per 1831 m. sukilimą. Jos vietoje grafo Juozapo Mykolo Tiškevičiaus lėšomis pagal architekto Frydricho Gasbeno projektą 1838–1842 m. pastatyta romantizmo laikotarpio architektūros formų akmenų ir tinkuoto mūro bažnyčia, kuriai 1886 m. pristatytas medinis, o 1911 m. – mūrinis bokštas. 1935 m. bažnyčia sudegė, o 1936 m. tikinčiųjų lėšomis ji buvo atstatyta. Šventoriuje stovi varpinė, keletas monumentalių kryžių ir koplytstulpis. Bažnyčioje kabo pirmojo Žemaičių vyskupystės vyskupo Motiejaus Trakiškio (1370–1453) portretas.

Darbėnų kapinės (16) įrengtos 1795 m. Senojoje jų dalyje stovi medinė, Žemaičių kraštui būdingos sakralinės architektūros varpinė. Prie vartų stūkso įdomus antkapinis akmuo su 1881 m. iškaltu reljefiniu kryžiumi ir epitafija. Naujoje kapinių dalyje yra medinis paminklas partizanams (autoriai dailininkė Rita Gorodeckienė ir architektas Alfredas Gytis Tiškus), šalia kurio 1993 ir 1998 metais perlaidoti miestelyje ir apylinkėse aptikti „Kardo“ rinktinės partizanų palaikai.

Užsukite į Lazdininkų Viešpaties Prisikėlimo koplyčią (17), kuri buvo pastatyta 1989–2010 m. Lazdininkų bendruomenės lėšomis. Architektas Edmundas Giedrimas.  Bendras plotas – 160 kv. m. Koplyčia – ir maldos, ir laidojimo namai (rūsyje įrengta šarvojimo salė).

Erškėtyno koplyčia (18) - unikali sakralinė vieta. Manoma, kad kadaise čia buvusi pagonių šventykla. 1926 m. ant akmens, prie kurio išteka gydomąja galia garsėjantis šaltinis, vienai Lazdininkų kaimo gyventojai apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tais pačiais metais pastatyta medinė koplytėlė, o 1930 m. – daug didesnė mūrinė koplyčia. Vyresniosios kartos žmonės Erškėtyno vietovę laiko šventa. Dažniausiai per Sekmines ir kitas religines šventes jie atvyksta čia, tikėdamiesi fizinio ir dvasinio išgijimo, sielos atgaivos. Erškėtynas tarsi atkartoja Kryžiaus kalno tradicijas.

Atvykę į Kretingos miestą aplankykite Kretingos parapijos senąsias kapines (19), kuriose palaidota daug žymių asmenų: paskutinio bernardinų ordino Lietuvos provincijolo tėvas Dominykas Šukevičius (1799–1876), vyskupo Motiejaus Valančiaus vyresnysis brolis, pranciškonų kunigas Julijonas Mykolas Valančius (1794–1859), 1941 metų Rainių kankinio Vlado Petronaičio (1888–1941) ir 1941 m. Sibiro kankinio Jono Kentros (1869–1942) atminimo vieta (Kentrų kapavietė); Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai Jonas Čičinskas, Jonas Pavilonis ir Petras Vilunis, kraštotyrininkas Ignas Jablonskis (1911–1991), Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, karininkas Juozas Zamkus (1896–1942), 1831 m. sukilimo dalyvis Ignotas Šalkauskis (1801–1870), gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, visuomenės veikėjas, generolas Vladas Nagius-Nagevičius (1880–1954) ir jo tėvai.

Kapinių pietinėje dalyje taip pat palaidotas Jurgis Ambrozijus Pabrėža (1771–1849) – vienuolis pranciškonas, mokslininkas botanikas, liaudies gydytojas. 1933 m. vienuolyno gvardijonas ant J. Pabrėžos kapo pastatė neogotikos stiliaus mūrinę, iš atskirų konstrukcijų sumontuotą, koplyčią. Koplyčia ilgą laiką nebuvo tvarkyta profesionalių restauratorių, iniciatyvos imdavosi tik pavieniai meistrai. 2013 m. rudenį restauratoriai sutvirtino įskilusią sieną, atkūrė Švč. Mergelės Marijos paveikslą, atnaujino vieno angelo skulptūrą, nuvalė samanas nuo skulptūrų.

Greta stovi apie 1831–1839 m. parapijiečių lėšomis pastatyta akmenų mūro koplyčia, kuriai 1857 m. suteiktas Šv. Jurgio titulas.

Čia šarvodavo mirusiuosius, aukojo Šv. Mišias. Šioje koplyčioje buvo balzamuoti 1891 m. mirusio Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus palaikai, 1893 m. perkelti į naujai pastatytos Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus rūsį Kretingos parapijos naujosiose kapinėse.

1941 m., apdegus Kretingos bažnyčiai, šioje koplyčioje vyko pamaldos. 1944 m. sovietų armijos artilerija koplyčią sugriovė. Kelis dešimtmečius griuvėsiai buvo apleisti. 1989–1990 m. parapijos tikintieji koplyčią atstatė.

1988 m. lapkričio 1 d. priešais Šv. Jurgio koplyčią buvo atidengtas paminklas lietuvių kančioms atminti, kurį projektavo architektas E. Giedrimas.

Kitoje gatvės pusėje yra įrengtos Kretingos parapijos naujosios (II senosios) kapinės (20).

Kapinėse stovinti neogotikinė koplyčia – vienas įdomiausių miesto objektų. Ją 1893 metais pastatė paskutinis Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945). Raudonų plytų statinį projektavo švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmanas.

Praeivių žvilgsnius traukianti koplyčia didžiausio visuomenės susidomėjimo sulaukė 2014-ųjų spalį, kai archeologai pastato rūsyje aptiko paslėptus didikų palaikus. Viename betoninių postamentų, kriptoje, buvo užmūryti Žiemos sodo įkūrėjo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) ir jo žmonos Sofijos Tiškevičienės (1837–1919) palaikai. Didikai buvo palaidoti prašmatniuose sarkofaguose. Mokslininkams ir muziejininkams praardžius sutuoktinių palaikų slaptavietę paaiškėjo, kad grafų amžinojo poilsio vieta prieš kelis dešimtmečius buvo apiplėšta: vandalai pagrobė vieną iš dviejų grafo kardų, nuplėšė antpečius su sidabriniais epoletais ir kt. Dar dvejuose betoniniuose postamentuose rastas sarkofagas su vos penkerių metukų grafų anūkės Marijos palaikais, o kitame sarkofage palaidotos moters tapatybė iki šiol nežinoma.

Toje pačioje kriptoje prieš keletą dešimtmečių buvo ir trys mediniai karstai. Kaip paaiškėjo, vienas karstas buvo tuščias, kituose – XVII amžiuje gyvenusių Kazimiero ir Jadvygos Tiškevičių palaikai.

Kapinėse palaidoti šie žymūs asmenys: pranciškonų ordino atgaivintojas Lietuvoje tėvas Pranciškus Bizauskas (1861–1937), Lietuvos pranciškonų komisaro ir Bitininkų draugijos įkūrėjas tėvas Jeronimas Pečkaitis (1885–1925), Lietuvos partizanų ryšininkas, pogrindinės spaudos platintojas, Vyčio kryžiaus kavalierius, pranciškonas Bronislovas Poškus (1928–2006), Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas, Kretingos policijos nuovados viršininkas Kazys Grižas (1902–1927), visuomenininkas, provizorius, Kretingos rajono Garbės pilietis Vladas Grudzinskas (1868–1936). Stovi paminklas 1919–1920 m. žuvusiems Kretingos kariams savanoriams atminti (pastat. 1921 m.) bei koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra (XX a. pr.).

Aplankykite netoliese kapinių įsikūrusius Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Dievo pagalbos seserų pranciškonių namus (21). Seserys dalyvauja parapijos veikloje, moko vaikus tikybos bendrojo lavinimo mokyklose. Pagrindinis tikslas – Dievo garbė ir artimo meilės sielos ir kūno gailestingieji darbai, apaštalavimas tarp jaunimo ir suaugusiųjų, katekizacija. Kongregacijos vizija yra siekti, kad šie namai būtų tarsi Nojaus laivas tiems, kuriems reikia dvasinės atgaivos, sielos ramybės, atsinaujinimo.

Nusileidę prie Vienuolyno tvenkinio rasite skulptūrinį stogastulpį „Pieta“ (22). Jis skirtas Šv. Antano rūmų rūsiuose 1940–1941 m. kalintiems kankiniams atminti. Pastatytas 1989 m. Autorius – tautodailininkas Juozas Lukauskas.

Šv. Antano rūmai (23) iškilo 1932 metais kaip berniukams skirta gimnazija su bendrabučiu, tuo metu pavadinta Šv. Antano misijų kolegija. Gimnazijos statybą aukomis rėmė išeivijos lietuviai, todėl, atsidėkodami jiems, pranciškonai pasiryžo pastatyti moderniai įrengtus prieglaudos namus, kuriuose galėtų apsigyventi iš užsienio grįžtantys senyvo amžiaus tautiečiai.

1940–1941 m. šiame name buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę: šauliai, buvę karininkai, labiau išsilavinę žmonės. Didelę dalį kalinių sudarė mėginusieji pereiti sieną ir patekti į tuometinį vokiečių užimtą Klaipėdos kraštą bei Klaipėdos krašte pas ūkininkus dirbę karo belaisviai lenkai, belgai, prancūzai, perbėgę į Lietuvą. Manoma, kad šioje areštinėje kalėjo 23 Rainių kankiniai. Iš viso rūsiuose galėjo būti kalinama per 300 žmonių.

1989 m. remontuojant pastatą, rūsiuose po tinko sluoksniu aptikti sienose įvairiomis kalbomis įrėžti užrašai: vardai, pavardės, gyvenamųjų vietų pavadinimai, įkalinimo priežastys.

Šv. Antano rūmų pastatas turi architektūrinę, istorinę bei memorialinę reikšmę. 2003 m. jis įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, pripažintas valstybės saugomu objektu, 2008 m. paskelbtas kultūros paminklu.

Greta Šv. Antano rūmų Dopulties (Pastauninko) upelio slėnyje 1933 metais buvo įrengta Kretingos Lurdo grota (24), skirta pranciškonų ordino globėjo Švč. Mergelei Marijos apsireiškimo Lurde (Prancūzija) 75-mečiui paminėti. Švč. Lurdo Marijos ir Šv. Bernadetos skulptūros bei stebuklingą galią turintis vanduo parvežti iš Lurdo (Prancūzija).

Bernardinų vienuolyno ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ansamblis (25) neatsiejamai susijęs su Kretingos miesto atsiradimu, istorine raida, katalikybės įsitvirtinimu pajūrio krašte. Žymus Lietuvos karvedys ir Kretingos dvaro savininkas Jonas Karolis Chodkevičius 1602 metais įkūrė Kretingoje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuoliją, kuriai patikėjo rūpintis pirmąja Kretingos bažnyčia ir valsčiaus gyventojų sielovada. 1605-1617 m. jiems pastatė Viešpaties apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios ir vienuolyno statinių ansamblį.

Tai viena seniausių išlikusių gotikos ir renesanso bruožų bažnyčia Žemaitijoje. Joje yra septyni altoriai, sukurti XVII amžiuje, drožinėtomis skulptūromis puošta sakykla. Po centriniu altoriumi palaidoti fundatorių Chodkevičių šeimos nariai. Visi sarkofagai – unikalūs kultūros paminklai. Reikšminga sakralinė vertybė – XVII a. Šv. Antano altorius ir paveikslas.

Nuo 1912 m. Kretingos vienuolynas buvo Lietuvos pranciškonų dvasinis ir administracinis centras. 940 m. sovietų valdžia vienuolyną uždarė, tačiau Atgimimo laikais į Kretingą sugrįžę broliai pranciškonai pratęsė misionierišką ir edukacinę veiklą. Pranciškonai suaktyvino miesto gyvenimą rengdami pačią gražiausią miesto šventę – Šv. Antano atlaidus, Kalėdų nakties mišias, poezijos vakarus.

Greta bažnyčios stovi paminklas Ambrozijui Jurgiui Pabrėžai (26) – pamokslininkui, botanikui, liaudies gydytojui, kunigui vienuoliui. Monumentas byloja apie kretingiškių dėkingumą didžiajam pranciškonų kunigui už ištartą paguodos žodį ir ištiestą pagalbos ranką vargo ištiktiems žmonėms, už meilę gimtajai kalbai ir kraštui.

1993 metais priešais vienuolyną ir bažnyčią iškilo paminklas, kurio autorius – skulptorius A. Bosas. Žymaus kunigo vardu pavadinta gimnazija Kretingoje, prie jos stovi medžio paminklas, mieste yra jo vardo gatvė.

Kitoje gatvės pusėje rasite įsikūrusią Švenčiausiosios širdies pranciškonių misionierių kongregaciją (27). Seserys mokykloje dėsto tikybą, turinčios medicininį išsilavinimą lanko senelius, sergančiuosius neturtingose šeimose. Pagrindinis seserų tikslas – melstis už Gerosios Naujienos pasklidimą po visą pasaulį ir tiesiogiai dalyvauti evangelizacijos veikloje, aktyviai bendradarbiaujant parapijos pastoracijoje, auklėjimo misijoje, globojant apleistus vaikus ir senelius. Ši kongregacija yra daugiatautė.

Persikėlę į kitą Akmenos upės pusę rasite Trimituojančio angelo skulptūrą (28), pastatytą greta senųjų Kretingos kaimo kapinių. Skulptūra skirta 1602 m. pastatytai pirmajai Kretingos bažnyčiai atminti.

Keliaukite į Rotušės aikštę. Pietrytinėje jos dalyje stovi 1896–1899 m. pastatyta evangelikų liuteronų neogotikinė bažnyčia (29). Ši bažnyčia pokario metais tapo Žemaitijos evangelikų liuteronų centru. Evangelikų liuteronų bažnyčia yra savarankiška, santykiai su Ženevoje įsikūrusia Liuteronų sąjunga yra konfederaciniai.

Parapija vienija 400 tikinčiųjų. Čia veikia labdaros organizacija „Sandora“, kuri vykdo įvairius socialinius projektus ir puoselėja evangelišką liuteronišką kultūrą. Taip pat parapija palaiko glaudžius ryšius su viena Danijos, trimis Vokietijos ir keliomis Amerikos, Švedijos bei Latvijos Dobelės evangelikų liuteronų parapijomis.

Bažnyčia turi barokinius vargonus, kuriuos 1785 m. pagamino Karaliaučiaus meistras Johanas Proisas, Kretingoje jie yra nuo 1899 m. Šiuos vargonus naudoja koncertuojantys įvairių šalių chorai, tačiau jų būklė reikalauja restauravimo. Bažnyčioje vyksta įvairūs koncertai: vargonų muzikos, chorų, kamerinių ansamblių.

Aplankykite likusius du vienuolynus esančius kiek toliau nuo miesto centro.

Motinos Teresės seserų vienuolyno (30) seserys globoja ir padeda visiems, kurie prarado fizinę ir dvasinę sveikatą. Pagrindinis tikslas - padėti išganyti ir vesti į šventumą neturtingiausius iš neturtingųjų ne tik lindynėse, bet ir visame pasaulyje, juose atpažįstant Dievo paveikslą.

Kretingos Šv. Klaros vienuolynas (31) yra pirmasis ir vienintelis II Šv. Pranciškaus ordino vienuolynas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Šv. Klaros seserims būdingas kontempliatyvus gyvenimo būdas ir gilus pamaldumas: jų kasdienybė nuo ankstyvo ryto iki vėlumos persmelkta maldos. Klarisės gyvena iš savo darbo ir Dievo malonės, kuri gražiai pasireiškia per geradarius. Su žmonėmis jos bendrauja malda, giesme. Tik dėl būtiniausių reikmių jos gali palikti vienuolyno sienas: kai reikia sumokėti mokesčius, nuvykti pas gydytoją ir panašiai. Prisilaikydamos klauzūros reikalavimų seserys net su atvykusiais aplankyti artimaisiais bendrauja specialioje patalpoje – priimamajame.

MARŠRUTO ILGIS – 80 KM

Maršrutas skirtas keliauti pėsčiomis ir dviračiais.

Kelio danga įvairi: asfaltas, žvyrkelis, miško takai.